2013 m. sausio 5 d., šeštadienis

AVIETĖS

Paprastoji avietė (lot. Rubus idaeus) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos iki 1,5 m aukščio krūmas.
Laukinės avietės auga visoje Europoje ir Azijos miškuose, drėgnose vietose, krūmuose, pamiškėse. Jų sutinkama į šiaurę iki 66 laipsnių šiaurės platumos, pietų kraštuose auga rečiau, tiktai kalnuose. Plinta šaknų atžalomis, todėl sudaro tankius sąžalynus. Lietuvoje dažna rūšis. Avietės geriausiai dera užuovėjose, dregnėsnėse, puriose dirvose. Derlingumas siekia 10 t/ha.


Žurnalas "Sodo spalvos"                                                  

Ir naudinga, ir gražu
Aviečių ir gervuogių gentis (Rubus) priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, kurioje – apie 450 įvairių rūšių, paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų juostoje. Kai kurios iš jų subrandina menkaverčius ar nevalgomus vaisius, bet yra dekoratyvios ir tinka sodybai papuošti.
Iš laukinių augalų būtent avietės išaugina pačias skaniausias uogas. Jos leidžia stiprius šakniastiebius, išaugina stačius ar svyrančius stiebus, kurie pirmaisiais metais būna žali, o antraisiais medėja. Lapai neporiniai plunksniški, sudaryti iš 3 (5) lapelių arba plaštakiškai skiautėti. Kai kurių rūšių ir veislių augalų stiebai apaugę dygliukais.
Ant antramečių stiebų pražysta vidutinio dydžio purpuriniai, rožiniai arba balti žiedai. Vėliau užsimezga vaisiai. Tai tarpusavyje suaugę maži, sultingi kaulavaisiai, sudarantys uogų pavidalo vaisynus. Jie susitelkia ant iškilių arba plokščių žiedsosčių. Uogos raudonos, geltonos ir juodos su purpuriniu atspalviu. Po derėjimo antramečiai stiebai sudžiūsta. Lietuvos sodybose avietės auginamos nuo XVIII amžiaus.
Gydomųjų savybių turi vaisiai, lapai, šaknys, jaunos augalų viršūnės su lapeliais. Uogose esančios obuolių, citrinų ir kitos organinės rūgštys skatina virškinimą, naikina žalingus žarnyno ir skrandžio mikroorganizmus. Šios medžiagos padeda pašalinti iš organizmo sunkiųjų metalų druskas, radionuklidus, gydo aterosklerozę.
Uogose gausu vitaminų A, C, E, taip pat B grupės vitaminų, folinės rūgšties, geležies, vario, kalio ir kitų mikroelementų, todėl vartojamos nuo mažakraujystės, sutrikus širdies ritmui. Jos skatina prakaitavimą, nes turtingos salicilo rūgšties. Tai natūralus aspirino pakaitalas. Uogos vartojamos nuo peršalimo, gripo, kvėpavimo takų infekcijų. Skani ir labai vertinga džiovintų uogų, lapų ir šakelių arbata.
Aviečių uogos valgomos šviežios ir perdirbtos. Iš jų gaminamos sultys, sirupai, drebučiai, džemas, uogienės, vynas, likeris, trauktinės, jos džiovinamos, šaldomos. Šaldytose uogose išlieka visos vertingos medžiagos, nepasikeičia ir skonis, aromatas.
http://www.valstietis.lt
                                                                                    Aviečių sodinimas
Rudeninės avietės, dar vadinamos remontantinėmis, dera ant tais pačiais metais išaugusių stiebų. Paprastai sunoksta rugpjūtį ir skinamos iki rugsėjo pabaigos, didesnių šalnų.
Avietynui tinkamiausia saulėta, apsaugota nuo vėjų ir su nedideliu nuolydžiu vieta. Pavėsyje auga blogai, labiau puola ligos. Nepakenčia pavasarį arba po liūčių stovinčio vandens. 
Geriausiai auga vidutinio sunkumo priemolio ar priesmėlio humusingose dirvose, mėgsta silpnai rūgščias (pH 5,5–6). Mažai trąšias dirvas prieš sodinimą reikia gausiai patręšti mėšlu, kompostu ar nerūgščiomis durpėmis. Be to, dar išberti apie 10 kg/1 a superfosfato. Trąšos giliai (bent 35 cm) įterpiamos apariant.
Pavasarį avietės sodinamos dirvai pradžiūvus. Prieš sodinimą dirva kultivuojama, suakėjama. Induose išaugintus sodinukus galima sodinti ir vėliau, visą gegužės mėnesį. Jeigu sodinama rudenį (spalio mėn.), dirva suariama mėnesiu anksčiau. Prieš sodinimą ji suakėjama, išlyginama. Sunaikinamos išdygusios piktžolės.
Prieš sodinimą sodinukai patrumpinami, paliekant apie 20 cm stiebelį. Avietyne tarp eilių paliekami 2–2,5 m, eilėse – 70 cm atstumai. Sodinukai sodinami tokiu pat gyliu kaip augo medelyne.
Avietės nesodinamos po braškių, nes turi bendras ligas ir kenkėjus.
Anksti pavasarį, sniegui nutirpus, avietės tręšiamos mineralinėmis trąšomis. Dirvai pradžiūvus, avietynas supurenamas. Per visą vasarą žemė turi būti puri, nepiktžolėta.
Aviečių šaknys driekiasi negiliai – 15–30 cm gylyje, todėl per sausras kenčia dėl drėgmės trūkumo. Norint užtikrinti nuolatinį gausų derėjimą, avietes per sausras būtina laistyti, geriausia – lašeliniu būdu.
plačiau 

Kaip sodinti avietes yra keletas gerų filmukų youtube, vienas iš jų:                                         

 Mes patys nekasėme tokios tranšėjos. 
 Sodinome paprasčiausiai iškasę duobę 40x40
 cm. Prigijo. Dera. Kas metai vis labiau. Stiebą
 taip pat  nukirpome prie pat žemės nepalikda- 
 mi  apie 20  cm, kaip kad  rekomenduoja  kita
 literatūra.  Nieko nepaliekam  ir  vėlyvą rudenį 
 nupjaudami  aviečių  stiebus. Taip  darom tie-
 siog saugumo sumetimais, kad nesusižalotų
 po avietyną lakstydami maži vaikai. :-) Styran-
 tys kotai  tikrai neatrodo saugiai, o  avietynas
 vaikus vilioja ištisus metus. Net  ir  tada  kai
 uogų nėra, ar net žiemą... vaikų akys  krypsta
 būtent ten....  
                         Kur vasarą būna taip malonu...







Know Total Hits

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą